Tikrosios vėžio priežastys

Šiandien jau yra nemažai įrodymų, kad ne cheminiai vaistai, o augalai yra išeitis, padėsianti kovoti su globalia vėžio epidemija. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų supratimas apie vėžį sukeliančias priežastis kardinaliai pasikeitė. Pusę praėjusio šimtmečio medicinoje vyravo nuomonė, kad daugelis būklių, tarp jų vėžys, biologiškai neišvengiamos. Tikėta, kad jas lemia genai, todėl neįmanoma užkirsti kelio joms atsirasti.

KAIP ŠIANDIEN SUPRANTAMAS VĖŽYS?
Užuot ieškoję vėžį sukeliančių priežasčių, medikai tik stengdavosi anksti pastebėti pirmuosius ligos požymius. Jei nustatydavo vėžį (ar netgi nepiktybinį naviką), iškart skelbdavo didžiulę kovą su juo ir gydymui naudodavo pačius baisiausius ginklus (pvz., garstyčių dujas ar radioaktyvias medžiagas). Šiais pogenetinės eros laikais, supratus, kad genomas nėra vienintelis ligas sukeliantis veiksnys, pagrindinis vaidmuo skiriamas ne genams, o epigenetiniams faktoriams. Jie apima aplinkos taršą, stresą, netinkamą mitybą ir daugelį kitų gyvenimo būdo veiksnių, kurie yra priklausomi nuo mūsų kontrolės, pasirinkimo, valios. Daugelis jų sukeliamų būklių yra grįžtamos.
Kitais žodžiais, vėžys dabar suprantamas kaip epigenetinė disfunkcija, tiesioginė ar prisitaikomoji reakcija į industrinę, kancerogenų prisotintą aplinką. Visame pasauly-je daugiausia valgoma smarkiai perdirbto, chemiškai apdoroto maisto, todėl žmonių organizmuose sukuriama tokia aplinka, kurioje yra puikios sąlygos įvairioms vėžinėms ligoms atsirasti ir vystytis.

NATŪRALIŲ MEDŽIAGŲ SVARBA
Žurnale „Maisto ir cheminė toksikologija“ skelbiamo straipsnio „Augalinių biologiškai aktyvių junginių naudojimas kovai su vėžinėmis ląstelėmis ir kaip šie junginiai moduliuoja naviko mikroaplinką“ autoriai pabrėžia svarbią epigenetinio požiūrio į vėžį reikšmę: „Labai svarbus aspektas, kad epigenetiniai pokyčiai gali būti grįžtami, modifikuojant epigenetinius faktorius, tokius kaip dieta ar gyvenimo būdas. Identifikuoti šiuos faktorius ypač svarbu, norint plėtoti epigenetiškai pagrįstas prevencines priemones ir efektyvesnes intervencines kovos su vėžiu strategijas.“
Straipsnyje dar kartą atkreipiamas dėmesys į natūralių medžiagų svarbą: „Teoriškai visi dietos komponentai veikia vėžio ląsteles kaip epigenetiniai faktoriai. Poveikis gali būti teigiamas arba neigiamas. Ypatingą reikšmę turi augalų sintetinamos medžiagos, tokios kaip polifenoliai. Jie turi gebėjimą grįžtamai paveikti mutavusias vėžio ląsteles, slopinti naviko augimą ir neleisti atsirasti metastazių kituose organuose ar audiniuose. Be to, įrodyta, kad polifenoliai padaro vėžines ląsteles jautresnes chemoterapijai ar radioterapijai (Vanden Berghe, 2012).“

NAUJAS TYRIMAS PABRĖŽĖ ŠIUOS ASPEKTUS, TURĖSIANČIUS REVOLIUCINĘ REIKŠMĘ VĖŽIO GYDYMUI ATEITYJE:

Vėžio kamieninės ląstelės (CSCS) atsparios chemoterapijai ir radioterapijai. Tai gali turėti įtakos naviko recidyvui.
Vėžio kamieninės ląstelės tarpsta specifinėje beorėje ir rūgštinėje naviko nišoje.
Augalų fitocheminės medžiagos veikia kamieninių vėžio ląstelių atsinaujinimą, metabolizmą ir mikroaplinką.
Fitocheminės medžiagos gali būti naudojamos vėžio prevencijai ir gydymui.
Nauji atradimai, kurie padėjo aptikti kamieninių vėžio ląstelių subpopuliacijas navikuose, rodo, kad pusės amžiaus karas su vėžiu, oficialiai pradėtas 1971 m. R. Nixonui pasirašius Nacionalinį vėžio aktą, buvo radikaliai klaidingas. Požiūris, kad vėžys yra tiesiog šalutinis ląstelių, kurios suaktyvėja dėl DNR pažeidimo ir pradeda nesustabdomai daugintis vykstant iš esmės chaotiškiems procesams, buvo nuginčytas, pastebėjus, kad navikai iš tiesų yra sudėtingos, hierarchiškai organizuotos kolonijos, kurių elgesys labai išmanus, skirtas išgyventi. Tai sukėlė daug svarbių klausimų mokslininkams. Anksčiau į vėžį buvo žiūrima kaip į tai, ką žmogus turi arba neturi. Kitaip tariant, sergantis vėžiu laikytas tarsi infekuotu „teroristinėmis“ vėžio kamieninėmis ląstelėmis, su kuriomis turi būti elgiamasi kaip su priešu ir kurios turi būti sunaikintos bet kokiais būdais. Toks gydymas neatsižvelgia į sukeliamą didžiulę žalą pacientui. Sparčiai tobulinami gydymo metodai polifenolių junginiais veikiant vėžines kamienines ląsteles, visų pirma atsižvelgiant į epigenetinių faktorių (tokių kaip užterštumas cheminėmis medžiagomis, nesuderinta mityba, metabolinė acidozė ir mažas deguonies kiekis (hipoksija) poveikį, žada daug patikimesnę vėžio prevenciją ir veiksmingesnį gydymą.

ĮVEIKTI VĖŽĮ
Jei vėžys yra ne savaime nulemtas reiškinys, tiesiog nutinkantis organizmui dėl pažeistų genų, kurie buvo perduoti iš tolimų protėvių, bet organizmo prisitaikymo pasekmė, siekiant išgyventi įvairius antropogeninius poveikius, kurie iš esmės skiriasi nuo veikusių prieš milijonus metų, kyla mintis, kad sprendimas, kaip nugalėti visuomenėje greitai plintančią ligą – vėžį, yra atgauti ar tiesiog sukurti idealias fizines ir psichoemocines sąlygas žmogui būti tokioje aplinkoje, kurioje kūnas yra atsparus vėžio atsiradimui ir vystymuisi. Mes susergame ne dėl to, kad organizme yra vėžys, jis atsiranda dėl to, kad jau sergame. Mokslininkai laukia netolimos ateities, kai šiuolaikinė alopatinė medicina pripažins, kad vėžys yra natūralus atsakas į per kelis dešimtmečius atsiradusius nenatūralius, naujai išrastus, ne iki galo ištirtus chemikalus, elektromagnetinius laukus, psichoemocines būkles. Užuot slopinę ar agresyviai šalinę šios „toksinės audros“ simptomus bei pasekmes, apsišvietę gydytojai išmoks diagnozuoti ir panaikinti vėžį sukeliančias priežastis, koncentruodamiesi į geresnės, neturinčios kancerogeninio poveikio aplinkos sukūrimą, siekdami natūraliai atkurti individo sveikatą bei gerovę.